1. „Oda“
Romane „Oda“ karas dar tęsiasi, bet jo baigtis jau aiški. Bombos tebekrinta, bet krinta jau ant kitokios Europos. Vakar niekam nereikėjo klausti, kas budelis, o kas – auka, bet štai dabar gėris ir blogis netikėtai paslėpė savo veidus, o naujas pasaulis dar tik veriasi... Šios istorijos pasakotojas tikras tik dėl vieno: jis žino, kad nieko nežino. Jo nežinojimas yra jo išmintis.
—Milan Kundera
Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898–1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malapartė apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų: „Savo žodžiais Malapartė giliai sužeidžia save ir kitus, romane kalba kenčiantis žmogus. Ne angažuotas rašytojas, o poetas.“
„Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų.
Nežinau, kieno našta sunkesnė – laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – pralaimėjusiųjų žmogiškoji vertė bus visada aukštesnė nei nugalėtojų. [...] Tais metais daug ir toli keliavau, tiek pralaimėtojų, tiek nugalėtojų šalyse, ir geriausiai jaučiausi tarp nuskriaustųjų. Ne todėl, kad man patiko mėgautis jų vargo ir pažeminimo vaizdais, bet todėl, kad įmanoma pakęsti ir priimti tik vargstantį ir pažemintą žmogų. Sėkme besimėgaujantis žmogus, patogiai įsitaisęs puikybės, valdžios ir šlovės soste, užsimetęs įžūlų nugalėtojo rūbą, yra koktus reginys.
—Curzio Malaparte
2. „Kaput“
Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898–1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX amžiaus italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Romanas „Kaput“ – pirmoji savotiško triptiko dalis; kitos dvi – lietuviškai 2021 m. išleista Oda ir 2022 m. pasirodysianti Supuvusi motina (Mamma marcia).
1941 metais Malaparte buvo pasiųstas į Rytų frontą kaip Italijos karo korespondentas. Jis keliavo per nacių okupuotą Rytų Europą ir rašė apie tai, ką matė iš arti ir už uždarų durų. Šioje beprotiškoje kelionėje per karo nusiaubtas teritorijas gimė ir romanas Kaput. Vokiškas žodis kaputt – „sulaužytas“, „sugadintas“ – tiksliausiai nusako Europą, kokią matė Malaparte. Vis dėlto karas romane nėra pagrindinis veikėjas ir net ne fonas – labiau gausybės žmonių, įtakingų ir eilinių, lemtis; jų istorijas Malaparte suveria į vieningą pasakojimą, liudijantį apie apgailėtiną valstybių vadovų bejėgiškumą ir nacių lyderių aroganciją, sumaitotus kūnus ir gyvenimus, šiukšlių krūva virtusius miestus. Kaput – didingas ir groteskiškas kūrinys apie tikrovę ir karo sąlygomis pačiomis įvairiausiomis formomis išsiskleidžiančią žmogaus prigimtį.
Perskaičius porą Kaput skyrių, nuo knygos darosi sunku atsitraukti. Ji paremta tuo pačiu formaliu principu kaip Dekameronas ar Tūkstantis ir viena naktis, tačiau linksmų ar fantastiškų pasakojimų vėrinį čia pavaduoja šokiruojančių, makabriškų, groteskinių istorijų vėrinys, smurto ir mirties vizijos, kurių neužmirš turbūt nė vienas skaitytojas. Tęsdami garbingų palyginimų eilę, galėtume pasakyti, kad tos vizijos dažnai beveik nenusileidžia Boscho, Jacquesʼo Callot ar Goyos regėjimams. Anot vykusios Alberto Hubbello formulės, Kaput yra „fašizmo pomirtinė kaukė“. Malaparte – unikalus pasakotojas, ir turbūt nepridera klausti, ar visi jo pasakojimai atitinka tikrovę. Jie perteikia kai ką svaresnio – tiesą apie praslinkusį (o drauge tebesantį su mumis) totalitarinį šimtmetį.
Knygos vertėjas Tomas Venclova
Patiko prekė? 
